2013 m. vasario 21 d., ketvirtadienis

2013 m. sausio 18 d., penktadienis

Sveiki visi ! Dabar kurį laiką čia manęs nebuvo tad labai atsiprašau . Na, o šiandien pašnekėsim apie....

 

 


Australų aviganius

 

Australų aviganiai
Australų aviganis

Australų aviganiai, praktiškai nežinomi už Jungtinių Amerikos Valstijų ribų, dabar darosi vis populiaresni, nes yra klusnaus, atliepaus būdo ir dailios išvaizdos. Iš pradžių šios veislės šunys buvo veisiami avims ganyti nepastovaus klimato Kalifornijos žemėse, bet jie puikiai tinka ir gyvenimui šeimoje bei tarnybinio šuns darbui, ypač paieškai ir gelbėjimui. Australų aviganio būdas panašus į auksaspalvio ir Labradoro retriverių. Šuo meilus ir žaismingas, bet neprarandantis pagrindinio darbinio inkstinkto. Kol kas jis dar netapo dekoratyviniu gražuoliu, nors kai kurie veisėjai jau siekia sumažinti jo ūgį. Šis šuo gali saugoti bet ką – galvijus, avis, arklius, kitus šunis ir netgi vaikų grupes. Australų aviganis yra protingas, jį labai lengva dresuoti, jis yra itin budrus ir aktyvus.

Istorija

Australų aviganis tikriausiai atsirado Baskų regiono, esančio Pirėnų kalnuose tarp Ispanijos ir Prancūzijos, didelėse avių fermose. Kai Australijoje buvo pradėtos auginti avys, jų augintojai kartu su šunimis klajodavo su avių bandomis; o kai šie šunys buvo atvežti į JAV vakarinę dalį, juos imta vadinti Australijos aviganiais, nurodant iš kur jie kilo. Į JAV atvežti Pirėnų aviganiai kryžminosi su įvairaus tipo koliais (borderkolis, smitfildkolis, ir kt. škotų aviganių), ir šio kryžminimosi pasekmė – Australų aviganis. 1957 buvo įkurtas Amerikos Australų aviganių klubas, tačiau į parodas klubo nariai savo šunelių nevedė manydami, kad ateityje jie gali gali prarasti savo darbines savybes. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje buvo įkurta Australų kalnų ir lygumų aviganių asociacija, o 1966 m. Kalifornijoje buvo įkurta Tarptautinė Australų aviganių asociacija. Nors JAV ši šunų veislė buvo gerokai patobulinta, apie ją palyginti nedaug žinota (išskyrus avių fermas) iki pat dvidešimtojo amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžios, kai visuomenė pradėjo domėtis viskuo, kas atsirado JAV Vakaruose, įskaitant ir rodeo, kur Australų aviganis demonstruodavo savo gebėjimus tvarkyti bandą ir rodydavo triukus. 1977 m. Amerikos Australų aviganių klubas parengė ir patvirtino šios veislės šuns standartą, kuris ir šiandien galioja. FCI veislė užregistruota tik 1996 metais.

  • Faktai

    Kilmės šalis:
    JAV/Australija;
    Kilmės laikas:
    spėjama jog XX a.;
    Buvo:
    aviganis;
    Dabar:
    namų šuo, aviganis;
    Gyvenimo trukmė:
    12-13 metų;
    Kiti vardai:
    Australian Shepherd Dog;
    Masė:
    16–32 kg;
    Ūgis:
    46-58 cm.
  • Privalumai

    • Paprastai draugiškas vaikams;
    • Gali gyventi mieste;
    • Prisitaiko prie šalto klimato;
    • Lengvai dresuojamas;
    • Gerai sugyvena su kitais šunimis;
    • Puikus „kompanionas“;
    • Pastovaus charakterio.
  • Trūkumai

    • Didesnių trūkumų nepastebėta.

Charakterio savybės

Tai įprastas darbinis šuo Amerikos fermose ir rančose. Nors šuo neišsiskiria savo ūgiu, tačiau jis geba valdyti dideles avių bandas ir raguočių kaimenes, stengdamasis nepaklusniems gyvuliams įkąsti į užpakalinę koją. Šunelis – puikus šeimininko „kompanionas“, mėgsta vykdyti jo komandas. Jis labai protingas ir dėmesingas, turi savybę atspėti ganomos bandos veiksmus. Šuo ramus, neagresyvus pašaliniam žmogui, nebent pirmomis pažinties akimirkomis.

Išvaizda

Ši veislė turi ir savo miniatiūrinius antrininkus – šiaurės Amerikos aviganius. Šunelis labai lankstus, judrus su gerai išvystytu raumenynu, bet nesunkus, proporcingo kūno. Plaukų danga vidutinio ilgio, šiurkštoka. Gimsta su trumpa uodega arba ji trumpinama.
Nosies veidrodėlis ir lūpos, jeigu šuo juodas ar melsvai marmuriškas, juodi. Jeigu šuo juodai marmuriškas, tai nosies veidrodėlis ir lūpos gali būti su rožinėmis dėmelėmis. Dėmelės turi būti vienodos. Šuns akys gali būti rudos, mėlynos, geltonos. Akys migdolų formos. Melsvo ar juodo marmuro spalvos šunų akys gali būti su juodu apvadėliu. Rausvo ar rudo marmuro spalvos šunys turi turėti rudą akių apvadėlį. Akių žvilgsnis turi reikšti nekantrumą ir pasirengimą atlikti šeimininko komandas. Sujaudinto šuns ausys būna pakeltos ir nukreiptos į priekį arba truputį į šoną. Dantys turi būti 42, stambūs, balti. Uodega tiesi, natūraliai trumpa, ne ilgesnė kaip 10 cm. Letenos ovalios, kompaktiškos, su stipriais skliautiniais pirštais ir plastiškomis, gerai prigludusiomis pagalvėlėmis.
Užpakalinės kojos stiprios ir raumeningos. Judesiai laisvi ir natūralūs. Dengiamasis plaukas vidutinio ilgio, tiesus, truputį banguotas. Poplaukis tankus, galintis apsaugoti šunį nuo nepalankaus klimato. Šunys būna melsvai marmuriški, rausvi ir rudi, taip pat visų minėtų atspalvių derinių su baltomis ir rudomis dėmėmis. Balta apykaklė neturi siekti keteros. Melsvai marmuriška spalva šuniui senstant tamsėja. Patinų išvaizda skiriasi nuo kalių, tačiau patinai neturi atrodyti šiurkštoki.

Priežiūra

Šuns kailis yra švelnus ir nesivelia. Jį reikia bent kartą per savaitę šukuoti šukomis ir valyti šepečiu.


Įkūrėja
~Eglė~

2012 m. gruodžio 1 d., šeštadienis

 Sveiki žemės gyventojai!!!!! Manęs čia kurį laiką nebuvo tai..... Šiandiena parašysiu apie...... Labradorus!!!!!!



Labradoro retriveris

Labradoro retriveris
Labrador Retriever snow.jpg

Standartas: Nr. 122, VIII FCI grupė, 1 sekcija
Ūgis (ties ketera)
Patinas: 56-57 cm
Kalė: 54-56 cm
Svoris
Patinas: 29-36 kg
Kalė: 25-31,5 kg
Savybės
Plaukas: Trumpas, tiesus ir labai tankus, gana šiurkštus

Aktyvumas: Labai aukštas

Intelektas: dresuojant būna labai protingi

Temperamentas: ramus, energingas, draugiškas

Tinkamumas apsaugai: vidutinis

Tinkamumas tarnybai: 4/5

Vados dydis: nuo 3 iki 13 palikuonių

Ilgaamžiškumas: 10-13 metų m.
Labradoro retriveris – (Labradoras, anglų k. šnek. Lab) tai retriverių rūšis, gun tipo šuo. Labradorai yra populiariausia šunų, registruotų Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV (nuo 1991) veislė. Tai viena iš populiariausių pagalbos neįgaliesiems šunų veislių Australijoje, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, JAV ir daugelyje kitų šalių. Ši veislė taip pat plačiai naudojama policijoje ir kitose oficialiose įstaigose. Labradorai yra atletiški, žaismingi, mėgsta maudytis, yra be galo švelnūs su mažais vaikais, gali būti ne tik geri vyresnio amžiaus žmonių kompanionai, bet ir disciplinuoti apsauginiai šunys. Labradoro retriveriai yra lengvai dresuojami, be to pasižymi didele ištverme ir prisitaikymu prie įvairių gyvenimo sąlygų. Išskirtinis veislės bruožas – plaukimui pritaikytos plėvėtos letenos

Savybės

Bendras vaizdas ir temperamentas

Labradorų šunytis
Labradoro retriveris – tai tvirtai sudėtas, vidutinio dydžio, energingas šuo. Kūnas atletiškas, juosmuo trumpas ir tvirtas. Krūtinė apvaliais šonkauliais, plati ir gili. Tai labai aktyvus šuo, nepaisant jo stambumo, lengvai ir laisvai juda. Dėl tokio sudėjimo ir sveikatos labradoras gali ilgai medžioti laukuose, pelkėse, atneša paukščius bet kokiomis sąlygomis. Pagal charakterį ir temperamentą labradoras gali būti šuo – kompanionas, šuo – terapeutas. Fiziniai duomenys ir protiniai sugebėjimai bei azartinis charakteris rodo, kad retriveris buvo išveistas medžioklei, o pastovus temperamentas tinka jį naudoti ir įvairiose darbo srityse.
Labiausiai labradoro retriveris skiriasi nuo kitų veislių savo trumpu, prigludusiu, su gera povilne kailiu, saugančiu jį nuo blogo oro, taip pat trumpa, stora, gerai apaugusia tankiu kailiu „ūdros” uodega.
Labradoro žvilgsnis draugiškas – išreiškiantis charakterį ir gerą būdą, jis paklusnus ir sumanus šuo, nelinkęs į agresiją ir bailumą.
Labradoro retriveris neturi būti aukštaūgis, lengvo sudėjimo, grubus ir nerangus. Jis turi būti tvirto, stambaus sudėjimo.
Iš pažiūros – ramūs ir santūrūs, prireikus būna aktyvūs, energingi ir labai ištvermingi, beprotiškai mėgsta vandenį. Jie lengvai prisitaiko prie bet kokių gyvenimo sąlygų, ištikimi kompanionai. Labradoro retriverio charakteris išskirtinis, kaip ir jo „ūdros“ uodega. Idealus charakteris – geras, bendraujantis, paklusnus, noriai dirba ir stengiasi būti naudingas, neagresyvus su žmonėmis ir gyvūnais. Myli vaikus, mielai dūksta drauge su jais. Itin stabili nervų sistema, šis šuo yra atsparus stresui.


Ūgis ir svoris

Idealus ūgis ties ketera: patinų – 56-57 cm (svoris 29-36 kg), kalių – 54-56 cm (svoris 25-31,5 kg).


Galva

Juodas Labradoras
Galva gana didelė, tačiau proporcinga kūnui, pageidautina be nuokarų, taip vadinama „sausa“. Suaugusių šunų pakaušio gumburas nesmarkiai išreikštas. Kaukolė plati, tačiau ne grubi, su ryškiai išreikštu perėjimu nuo kaktos iki snukio – „stopas“. Kaktos ir snukio linijos lygiagrečios, galvos ilgis nuo pakaušio gumburo iki „stopo“ beveik lygus snukio ilgiui. Skruostikauliai neryškūs. Antakiai truputi iššokę, tai paryškina perėjimą nuo nosies iki kaktos. Snukis platus ir gilus, pakankamai trumpas, proporcingas kaukolei. Viršutinė lūpa prigludusi, gerai dengia apatinį žandikaulį. Žandikauliai stambūs. Snukis iš šono šiek tiek primena stačiakampį. Trūkumai: neproporcinga kūnui galva, ryškūs skruostikauliai, siauras, smailas snukis, labai mėsingos lūpos, raukšlėtas snukis, neryškus perėjimas nuo kaktos iki snukio, neproporcingų linijų galva.

Nosis

Nosis plati, šnervės gerai išsivysčiusios. Juodų ir gelsvų šunų – juodos spalvos, šokolado spalvos šunų – rudos. Gelsvų šunų žiemos periodu, kalių rujos ir nėštumo metu nosis šiek tiek praranda pigmentacijos. Pasitaiko vadinama „žiemos“ nosis, tačiau išlieka juodas apvadas apie nosies pagrindą. Kartais gimsta gelsvi šuniukai be pigmentacijos, tai ir nosis būna rožinė, nėra juodo apvado ne tik apie nosį, bet ir aplink akis. Tokia spalva yra nepageidaujama veisimui, tačiau tai visiškai netrukdo šuniukui gyventi pilnavertį gyvenimą. Amerikoje tokie šuniukai brokuojami. Norint išvengti tokios spalvos nepatartina kergti tarpusavyje gelsvos ir šokolado spalvos šunų. Trūkumai: netiesi nosies nugarėlė – nuleista arba per daug riesta, labai silpna pigmentacija.

Dantys

Dantys ir žandikauliai tvirti, sukandimas žirklinis. Pageidautina, kad būtų visi 42 dantys, tačiau FCI standartas neapibrėžia dantų formulės, jame tik tiksliai nusakoma, kad sukandimas – žirklinis, privaloma turėti po 6 kandžius viršutiniame ir apatiniame žandikauliuose, taip pat 4 iltis. Tačiau kergiant šunis, neturinčius visų reikiamų dantų, patartina partnerius parinkti su visais dantimis. Trūkumai: perkandimas ar neprikandimas.

Ausys

Vidutinio dydžio (ištemptos į priekį pasiekia vidinį akies kampą), gana sunkios, prisigludusios prie galvos, esti šiek tiek aukščiau akių linijos.
Trūkumai: per didelės, ilgos, lengvos, per žemai nusvirusios.

Akys

Draugiškas, malonus žvilgsnis atspindi puikų charakterį, protą ir energiją. Vidutinio dydžio, plačios, trikampės formos, neiššokusios ir neužkritusios. Tamsiai rudos arba riešuto spalvos akys būna juodų ir geltonų šunų, rudos arba riešuto spalvos akys – šokolado spalvos šunų. Juodų ir geltonų šunų vokų kraštai turi būti juodi, šokolado spalvos šunų – rudi.
Trūkumai: juodos arba geltonos spalvos akys suteikia šuniui piktą žvilgsnį, todėl nepageidaujamos; akių apvadai be pigmentacijos. Mažos, migdolo formos, arti viena kitos akys, apvalios arba iššokusios netipiškos šiai veislei.

Kaklas

Kaklas turi būti vidutinio ilgio, sausas, raumeningas, be nuokarų, tiesus, horizontaliai turi sudaryti maždaug 45 laipsnių kampą, kad šuo galėtų lengvai pakelti ir atnešti sumedžiotą grobį. Trūkumai: trumpas, su nuokara kaklas.

Kūnas

Nugara tvirta ir plati. Viršutinė linija stovint ar judant tiesi nuo keteros iki kryžiaus. Ketera ryški. Juosmuo trumpas, platus, tvirtas, tačiau neturi sudaryti kvadratinio šuns įspūdžio, nes labradoras yra šiek tiek ištemptos formos kūno. Krūtinė plati, su gerai išlenktais šonkauliais, gili, siekianti alkūnės sąnarį. Pilvas nestipriai įtrauktas, todėl apatinė kūno linija beveik tiesi. Trūkumai: siaura, negili krūtinė, taip pat per daug plati, statinės formos krūtinė, kuri trukdo taisyklingai ir laisvai judėti; iškeltas juosmuo, įlinkusi nugaros linija, per žemai išaugusi uodega, per daug ilgas juosmuo, sudarantis ilgo šuns įspūdį, taip pat per daug trumpas kūnas.

Uodega

Uodega yra viena iš išskirtinių labradoro bruožų, būdingų tik šiai veislei. Uodega stora prie pagrindo ir palaipsniui siaurėjanti prie galo. Vidutinio ilgio, siekianti kulno sąnarį. Per visą ilgį uodega padengta tipiškais labradorui trumpais, prigludusiais, tankiais plaukais ir atrodo apvali kaip ūdros. Uodega ramybės būsenoje arba judant pratęsia nugaros liniją, tai yra nepakeliama aukščiau nugaros linijos. Šuo uodegą gali nešti „linksmai“ pakeltą, bet neužriestą virš nugaros. Ji užbaigia bendrą harmoningai sudėto labradoro išvaizdą, sudarydama vientisą liniją nuo keteros iki uodegos galiuko.
Trūkumai: per trumpa arba per ilga, plona uodega, užriesta virš nugaros, kardo formos uodega.

Priekinės galūnės

Priekinės galūnės tiesios, tvirtos, kaulingos. Ilgis yra maždaug lygus pusei šuns ūgio ties ketera. Mentės yra nukreiptos atgal, ilgos, su petikauliu sudaro maždaug 90 laipsnių kampą, garantuojančios priekinių galūnių judesių laisvumą, su geru išmetimu į priekį. Priekinės galūnės statmenos žemei, alkūnės gerai prigludusios prie kūno. Riešai tvirti, šiek tiek nuolaidūs, nepageidaujama, kad būtų visiškai statūs, tai yra sudarytų 90 laipsnių kampą su žeme. Trūkumai: Menties ir petikaulio kampas ne 90 laipsnių, trumpas petikaulis, „laisvos“ alkūnės, netiesios, plonos kojos, silpni riešai.

Užpakalinės galūnės

Užpakalinės galūnės raumeningos, tiesios, tvirtos, lygiagrečios. Šlaunikaulis pakankamai ilgas, su blauzdikauliu sudaro maždaug 110 laipsnių kampą, leidžia optimaliai atsispirti ir lengvai statyti galines kojas šuniui judant. Slėsnos trumpos, tvirtos, statmenos žemei. Kulnai ryškūs, statmeni, lygiagretūs. Kai šuo stovi, galinės kojos turi būti pastatytos šiek tiek atgal.
Trūkumai: suartėję kulno sąnariai, strėnos neraumeningos, tiesūs arba per smarkiai išreikšti užpakaliniai kampai, per ilgas šlaunikaulis, neteisingas slėsnų pastatymas, sąlygojantis netaisyklingą ir neproduktyvų bėgimą.

Letenos

Letenos tvirtos ir kompaktiškos, su suspaustais pirštais ir gerai išsivysčiusiomis pagalvėlėmis. Trūkumai: nesuspaustos, ilgais pirštais, išskėstos letenos.

Kailis

Labradoro retriverio kailis yra būdingas tik šiai veislei. Jis yra trumpas, tiesus ir labai tankus, gana šiurkštus. Paplaukis minkštas, labai tankus, saugantis nuo blogo oro ir vandens. Ant nugaros leidžiama truputį banguota plaukų juosta. Pabraukus prieš plauką, kailis iš karto grįžta į pradinę padėtį.
Trūkumai: banguoti, minkšti, švelnūs plaukai, paplaukio nebuvimas, nuplikimas.

Spalva

Juodas Labradoras
Šokoladinis Labradoras
Gelsvas Labradoras
Labradoro retriveris gali būti visiškai juodos, gelsvos ar šokolado spalvos. Leidžiama nedidelė balta dėmė ant krūtinės. Gelsva spalva gali būti nuo kreminės iki intensyviai geltonos spalvos. Vasarą juodi šunys dažnai paruduoja, todėl juos reikia saugoti nuo saulės, kuri nudegina spalvą. Balti plaukai atsiranda su amžiumi. Visai kas kita margas šuns kailio atspalvis. Diskvalifikacija: bet kokia kita spalva nei nurodyta standarte.

Judesys

Taisyklingi judesiai gali būti tik gerai sudėto šuns. Visi, kad ir nedideli trūkumai, išryškėja pradėjus šuniui judėti. Judant risčia judesiai laisvi be jokių pastangų, alkūnės gerai prigludusios prie kūno, žingsnis platus ir lengvas. Galūnės turi judėti paeiliui, tvirtai į priekį, viena linija. Žiūrint iš nugaros galinės kojos turi judėti paraleliai viena kitai, vienoje linijoje su priekinėmis.
Trūkumai: trumpas žingsnis, aukštai iškeliami priekinių kojų riešai, tai rodo, kad netaisyklingai pastatyta mentė. Trumpi, „tiesūs“ galinių kojų judesiai rodo, kad netaisyklingi šlaunikaulio ir blauzdikaulio kampai.
NA,VA šiandien tiek 
Įkūrėja  ~Eglė~
 

2012 m. lapkričio 9 d., penktadienis

Jokšyrų terjėrai

Sveiki žmogeliukai !!!!! Na šiandien pašnekėsim apie..... Jokšyrų terjėrus !!!! Tuoj įkelsiu apie juos informacijos ir pavekslėlių   
   
Standartas:Nr. 86, FCI III grupė, 4 sekcija (žaisliniai terjerai)
Ūgis (ties ketera)
Patinas:20-23 cm
Kalė:17-22 cm
Svoris
Patinas:iki 3.1 kg
Kalė:iki 3.1 kg
Savybės
Plaukas:Ilgas, lygus
Aktyvumas:Aukštas
Intelektas:Vidutinis
Temperamentas:Smalsus, aktyvus
Tinkamumas apsaugai:Žemas
Tinkamumas tarnybai:Žemas
Vados dydis:2-8
Ilgaamžiškumas:10-15 m.

                                                                              
 
Jorkšyro terjeras


Jorkšyro terjeras – dekoratyvinių šunų veislė, išvesta apie 1800 metus Anglijoje. Tarptautinės kinologų federacijos priskiriama žaislinių terjerų kategorijai. [1]


Išvaizda

Jorkšyro terjerai – viena mažiausia šunų veislių. Pagal TKF standartus svoris turi neviršyti 3,1 kilogramo, minimalus ūgis ir svoris nenustatyti. Šuns kailis ilgas, tolygiai krentantis abiejose pusėse. Standartinė spalva – tamsaus plieno mėlynumo (ne sidabro mėlynumo). Kailis ant krūtinės sodrios, ryškios gelsvai rusvos spalvos.

Veislės istorija

Jorkšyro terjeras pasirodė XIX a. pradžioje dabartinio Jorkšyro rajone, veisėjams siekiant išvesti žiurkininką, kurį būtų galima nešiotis kišenėje. Greičiausiai buvo kryžminami juodieji su įrudžiu, Peizlio ir Klaidsdeilio terjerai.


Priežiūra

Jorkšyro terjerai yra dekoratyviniai šunys, todėl kailio išvaizda labai svarbi. Mažo, tvirto šunelio plaukas su melsvu ar auksiniu atspalviu yra labai ilgas, reikalaujantis priežiūros. Jį reikia šukuoti kasdien. Plaukai ant galvos yra surišami kaspinu, kad nekristų į akis. Parodinio šuns plaukai
visiškai uždengia kojas. Kadangi ši veislė neturi pokailio, jie labai retai šeriasi.
Šį šunį galima išmokyti tvarkos, tik reikia kasdien ir nuosekliai kartoti komandas, taisykles.
Kasdien jorkšyrui reikia aktyviai judėti 30-60 minučių. Jiems patinka vaikščioti, bėgioti risčia,
žaisti, žiūrėti televizorių. Tipiškas šios veislės šuo tiesiog trykšta energija. Jorkšyro terjerai yra
itin atsidavę šunys. Be to, šiuos šunis gali turėti net ir šunims alergiški žmonės
Jorkšyrai dažniausiai susiduria su dantų problemomis, nes jų burna smulki, o dantų daug. Jei
sukakus 7-8 mėnesių, dar neiškrito pieniniai dantys, reikia kreiptis į veterinarą.




















2012 m. lapkričio 6 d., antradienis

Sveiki  žmogeliukai !!!!! Na šiandien pašnekėsim apie Haskius !!!!! Tuoj įkelsiu naujų nutraukų ir informacijos apie juos .



 
 
                                                                       
                                                                                  Haskiai ,

Bendra išvaizda
Vidutinio dydžio šunys, šiauriniuose kraštuose naudojami rogėms vilkti. Kūnas proporcingas, vidutinio ūgio. Šie šunys stiprūs, ištvermingi, judrūs, neramūs. Patinai labai raumeningi, tačiau palyginti lengvi. Bėgioja greitai, lengvai ir gracingai.
Kailis tankus. Ausys stačios. Tai viena iš nedaugelio veislių, kurios šunys gali turėti mėlynas, tamsiai ir šviesiai rudas arba nevienodos spalvos akis                                                                                                
                                                                                Istorija

Čiukčiai
Šių šunų protėviai – šunys, kuriuos veisdavo čiukčiai, jie gerai prisitaikę prie atšiaurių klimatinių sąlygų. Savo laiku pusiau klajokliams čiukčiams prisireikė šuns, kuris galėtų plečiant medžioklės teritorijas greitai judėti dideliais atstumais ir tempti krovinius iš medžioklės vietų į nuolatines gyvenvietes. Kadangi šie šunys nėra dideli, į kinkinius buvo kinkoma po 15-17 šunų.
Čiukčiai šunis laikė savo namuose, dėl to šios veislės šunys išvesti neagresyvūs žmonėms ir mėgstantys žaisti su vaikais.

 Persikėlimas į JAV
XX a. pradžioje, kai SSRS buvo sudarytas šiaurės šunų veislių registras, Sibiro haskiai į jį nepapuolė, nes buvo per maži, kad būtų efektyviai naudojami krovinių pervežimui. Šis ir kai kurie organizaciniai sprendimai lėmė tai, kad jau XX a. penktajame dešimtmetyje Sibiro haskių veislė SSRS faktiškai nebeegzistavo ir ištirpo vietinių skalikų populiacijoje. Veislė išliko tik JAV, nes čia čiukčių kinkomieji šunys buvo atvežti dalyvavimui kasmet nuo 1908 m. rengiamose lenktynėse Ankoridžo į Nomą.

2012 m. lapkričio 4 d., sekmadienis

Sveiki dar kartą  jei norite , kad dabar pašnekėtume apie Haskius prašau parašyti į komentarus :)
Įkūrėja
~Eglė~




Labas rytas VISIEMS mažiems ir dideliems ! Tikriausiai jūsų augintiniai jau pašerti ir jūs su ramia širdimi galite atsipūst . Šiandienos mūsų tema Bigliai . Taigi tuoj įkelsiu naujų nuotraukų .... Taigi pasiruoškit .
Bigliukas štai graži nuotraka . Na ar jis ne mielutis ?
Biglis (
angl. Beagle, pranc. beugler - bliauti, rėkti) – šunų veislė, kilusi iš Didžiosios Britanijos.
Tai medžioklinis (kraujasekys) šuo, naudotas Vakarų
Europoje medžioti lapes, triušius, Sudane ir Palestinoješernus, Skandinavijojeelnius, JAV – paukščius.
Bigliai savo dydžiu bei išvaizda įvairiose šalyse gali būti skirtingi. Biglis pasižymi tvirtu kūno sudėjimu: vidutiniškai gili krūtinė su elastingais šonkauliais, tvirtos ir raumeningos šlaunys, kietos, sugniaužtos letenos labai tvirtais padais.
Nosis būna juoda arba rudai rausva, vidutinio ilgio, masyvi, be raukšlių. Lūpos nukarusios, kailis lygus. Akys tamsiai rudos arba riešuto spalvos, pakankamai didelės, išraiškingos. Ausys ilgos, gale užapvalintos. Kaklas ilgas, lengvai išlenktas.
Charakteris
Biglių veislės šunys labai nepriklausomi ir savarankiški. Jie pasižymi nuoširdumu, draugiškumu, džiaugsmingumu ir meile visiems šeimos nariams. Tai labai nuovokus ir išradingas šuo. Dresuojant šios veislės šunis reikia daug kantrybės.
Bigliui būtinas pastovus bendravimas su šeimos nariais, jo negalima ilgam palikti vieno, nes tai gali turėti įtakos biglio
psichikai.
Bigliui, kaip medžiokliniam šuniui, būtina daug judėti. Nejudėdami bigliai tunka. Be to, dažniausiai rekomenduojama nepaleisti biglio nuo pavadėlio, nes užuodęs pėdsaką biglis ieško gyvūnų ir neretai pasiklysta. Biglis yra gana stiprus – jaunesni vaikai gali šio šuns neišlaikyti už pavadėlio.
Šios veislės šunys labai myli ne tik vaikus, bet ir naminius gyvūnėlius, net kates.
Priežiūra
Biglio kailio priežiūra nesudėtinga. Nerekomenduojama dažnai maudyti. Pakanka retkarčiais perbraukti kailį rankšluosčiu ar šukomis, skirtomis trumpaplaukiams šunims. Daugiau dėmesio reikėtų skirti biglio ausims bei akims.
Tikiuosi , kad jūs perskaitysite visą šį straipsneli .   :)    
Įkūrėja
~Eglė~